Darius Voitukevičius
Šių metų prestižinis Kanų kino festivalis buvo atidarytas su ypatingu filmu – „Žana Diu Bari. Karaliaus favoritė“. Jis tapo ne tik milžinišku išbandymu žinomai iš juostos „Mano karalius“ režisierei Maiwenn Le Besco, į kino aikštelę sugrįžo ir aktoriaus Johnny Deppas. Bet ar šis sugrįžimas vertas žiūrovų dėmesio?
Apie ką mes čia…
Kilusi iš paprastų darbininkų luomo, Žana dar jaunystėje suprato, jog jos grožis ir puikūs bendravimo su vyrais įgūdžiai gali jai atverti duris į gerą, prabangų gyvenimą. Netrukus taip ir atsitinka, kai paprasta, bet tuo pačiu vyrus vedanti iš proto kurtizanė sugeba užmegzti reikiamus ryšius, kurie galiausiai suveda ją su pačiu Prancūzijos karaliumi Liudviku XV.
Kūrinio turinys
Šiais metais prancūzai mus lepina išties kokybiškais istorinio pobūdžio filmais, kuriuos ir žiūrime maloniai, ir jų pateikimas nekelia pernelyg daug klausimų dėl tikroviškumo. Tad manau, kad toks apibūdinimas puikiai tinka šiam Maiwenn Le Besco sukurtam projektui. Didžiausias dėmesys filme yra skirtas moteriškam personažui, kuris moka laviruoti bendravime su gašliais vyrais ir siekti sau naudos. O mes matome iš dalies tikslumu pasižyminčią Žanos Diu Bari biografinę juostą. Bent jau sprendžiant iš duotų interviu, filmo režisierė kartu su kūrybine komanda pakankamai kruopščiai išstudijavo šią istorinę figūrą, todėl žiūrint filmą jaučiasi išties nemenkas autentiškumas. Tačiau domina ne vien biografiniai šios moters motyvai, bet ir jos artimas ryšys su tuometiniu Prancūzijos karaliumi. Galiu pasakyti, jog tai buvo pats įdomiausias filmo momentas, kuris mane įtraukė ir sukėlė savotišką intrigą. Deja, intriga filmui einant į pabaigą išgaravo, bet tai nereiškia, kad jis nuo to suprastėjo. Dramaturgija buvo išlaikyta tokiame pačiame lygyje kaip ir pačioje pradžioje. O ir personažams buvo skirta nemažai dėmesio, todėl ekrane mes pamatėme tiek monarchą, tiek ir jo rūmų favoritę. Pakankamai gerai juostoje buvo parodytas ir tas prašmatnus karališkas gyvenimas, įterptos į siužetą rūmų intrigos, informatyviai pristatyta tuometinė politinė situacija ir pateiktas žmonių požiūris į kai kurias ne itin naudingas šaliai situacijas. Svarbiausia, visas šis žvilgsnis į XVIII amžiaus Prancūziją buvo pateiktas ne tik per aukštuomenės perspektyvą, bet ir atsižvelgiant į eilinius žmones. Juosta nenuobodi, turi netgi kažkiek subtilaus prancūziško kostiuminėms dramoms būdingo humoro, todėl tai išties malonus vaizdas. Manau, kad pavyko išties dėmesio vertas filmas, kurį geriausiai įvertins epochos, žanro ir stiliaus gerbėjai.
Techninė juostos pusė
Žiūrėdamas kostiumines dramas aš visuomet tikiuosi pamatyti du dalykus – stulbinančiai atrodančią aplinką ir bent jau minimalų to laikotarpio, kurį matome ekrane, istorinį tikslumą. Na, o prancūzai šiuo klausimu manęs dar nė vieno karto nebuvo nuvylę. Todėl nuoširdžiai norisi pagirti šio filmo kūrėjus ne tik už nuostabų produkcijos dizainą, pasirinktas prašmatnias vietoves, bet ir už išties kruopštų, bei akis kerintį meninį apipavidalinimą su autentika alsuojančiais veikėjų kostiumais, puikiu grimu ir, žinoma, dekoracijomis, kurios akimirksniu nukelia į XV amžių. Muzika pakankamai standartinė tokio tipo filmams, vaizdo montažas tvarkingas, o kameros darbas tiesiog geras. Tad šiuo atveju nieko kažko išskirtinio kūrėjai nepasiūlo, bet tai ir netrikdo, nes filmas susižiūri nenuobodžiai.
Aktorių kolektyvinis darbas
Filmas mane sudomino ne dėl laikotarpio ar paties žanro, nes tokių juostų esu žiūrėjęs pernelyg daug, o dėl bandančio susigrąžinti savo karjerą Johnny‘io Deppo, kuris prieš gerus dešimt metų buvo geriausiai apmokamu aktoriumi pasaulyje. Ir galiu teigti, kad iš dalies jam pavyko įrodyti, jog jis visiškai neprarado savo šarmo bei aktorinio talento, nors labai iškiliu jo pasirodymu Liudviko XV amplua nepavadinčiau. Panašų personažą jis jau buvo suvaidinęs 2004 metų juostoje „Pasileidėlis“, todėl nieko naujo žiūrovams jis nepademonstravo. Belieka tik pasidžiaugti, jog aktorius po truputį bando atsitiesti ir, tikėkimės, kad ateityje jis mus dar ne vieną kartą nustebins. Ryškiau ekrane atrodė pagrindinio vaidmens atlikėja ir juostos režisierė Maiwenn Le Besco, kurios emocionaliai bei kartu charizmatiškai atrodantis personažas sugebėjo filmui suteikti reikiamo žavesio bei savotiško erotiškumo. Be abejo, filme turėjome dar ne vieną žymų prancūziško kino elito atstovą – pradedant Robinu Renucciu, Melviliu Poupaudu, Marianna Basler ir užbaigiant gyva ekrano legenda Pierre‘u Richardu.
Verdiktas
„Žana Diu Bari. Karaliaus favoritė“ – vizualiai graži, pompastiška ir kartu pakankamai grakščiai tikrą istoriją pristačiusi klasikinio stiliaus prancūzų kostiuminė drama, kuri žavi dėl pagrindinio aktoriaus Johnny‘io Deppo sugrįžimo į didįjį kiną po ilgus metus trukusio bylinėjimosi su buvusia žmona.
