Darius Voitukevičius, Delfi kino apžvalgininkas
Tie žmonės, kurie augo gūdžiais 90-aisiais, tikriausiai su šypsena dabar prisimena, kokie tada buvo populiarūs „Vėžliukai nindzės“. Be komiksų, vaidybinių filmų trilogijos bei labai sėkmingo animacinio serialo, šie kultiniai personažai buvo užpildę žaislų parduotuvių lentynas, jų atvaizdai puikavosi ant drabužių ir tapo mokyklinių priemonių papuošimais.
Su laiku „Vėžliukų nindzių“ šlovė užgeso, apie juos nebuvo kalbama iki pat 2007-ųjų, kai kino ekranuose pasirodė pilno metro animacinis filmukas „Vėžliukai nindzės“, kuris, deja, nepateisino nei kūrėjų, nei gerbėjų lūkesčių. Bet niekas dėl to nenukabino nosies ir jau 2014-aisiais kino ekranuose karaliavo nauja vaidybinė šių superherojų iš kanalizacijos versija. Ir nors filmas nesulaukė itin daug pozityvių kino kritikų bei žiūrovų įvertinimų, jam pavyko užsidirbti labai solidžią sumą. Tai paskatino studiją „Paramount Pictures“ imtis tęsinio, kuris galiausiai patyrė rimtą finansinį fiasko, sunaikindamas visus numatytos trilogijos planus.
Ir dabar, po septynerių metų pertraukos, studija „Paramount“ nusprendė duoti dar vieną šansą, pristatydama mums dar vieną animaciją – „Vėžliukai nindzės: mutantų siautėjimas“. Naują versiją įkvėpė ne kas kitas, o 2018 metų studijos „Sony“ hitas „Žmogus-voras: į naują visatą“. Na, o ar kūrėjams, tarp kurių atsirado ir komikas Sethas Rogenas, pavyko pasiūlyti kažką naujo? Manau, kad pavyko. Plačiau apie tai skaitykite toliau.
Apie ką mes čia…
Per visišką atsitiktinumą kanalizacijoje atsidūręs pavojingas mutagenas paverčia žiurkę ir keturis mažus vėžliukus į kai ką žmogiško. Tačiau dėl savo išvaizdos jie nusprendžia slėptis po žeme, kad neišgąsdintų žmonių bei tuo pačiu nepridarytų sau kokių nors nemalonumų. Vis tik vieną dieną viskas pasikeičia, kai Leonardas, Rafaelis, Mikelandželas ir Donatelas sutinka vyresnių klasių moksleivę Eipril Onil, kuri asmeniniam žurnalistiniam tyrimui renka medžiagą apie paslaptingą Superflajų.
Kūrinio turinys
Visai neseniai kino ekranuose karaliavo antroji animacinio „Žmogaus-voro“ filmo dalis, kuri asmeniškai man tapo ne tik ryškiausiu šių metų animaciniu filmuku, bet ir vienu iš geriausių šių metų projektų, kokį man teko žiūrėti dideliame ekrane. Todėl pamatęs, kad netrukus turi pasirodyti „Vėžliukai nindzės“, labai apsidžiaugiau, nes animacinis stilius ir bendras istorijos pateikimas iš anonso atrodė panašus į tai, ką buvau matęs jau mano paminėtame animaciniame šedevre. Ir lūkesčiai visiškai pasiteisino, nes išėjo ne tik labai ryškus, bet ir ganėtinai įdomus pasakojimas apie šią mutantų ketveriukę iš Niujorko. Pirmiausia dėl to, kad kūrėjai nusprendė mums pateikti šiek tiek kitokią jų atsiradimo istoriją bei labiau susitelkti į išties rimtas socialines problemas, kurios yra būdingos šių dienų paaugliams, o ne vien pristatyti nutrūktgalvišką veiksmą ir šių personažų siautėjimą be jokio vidinio konflikto. Toks sprendimas leido žymiai geriau suvokti, kodėl kiekvienas iš vėžliukų yra kitoks, nei likę, o ir jų individualiai atskleista pasaulėžiūra tiesiog idealiai papildė šį pasakojimą, kuris galiausiai virto į išties rimtą reginį. Antra – filmas turi dar ir kitų naujovių, kurios, manau, tikrai nustebins visus tuos, kurie jau yra susipažinę su „Vėžliukų nindzių“ pasauliu bei žino, kas yra kas. Deja, neatskleisiu nieko, nes noriu, kad patys gautumėte malonumą peržiūros metu. O ir staigmenų čia tikrai pakankamai daug, todėl patariu nepalikti salės iš karto prasidėjus titrams, nes jūsų lauks kai kas įdomaus. Trečias aspektas, kuris mane irgi labai sužavėjo, tai, kad šis filmas yra labai glaudžiai susijęs su mus supančiu pasauliu – kūrėjai pateikia įvairiausių užuominų apie populiariąją kultūrą, pradedant muzika, filmais ir užbaigiant komiksais bei kasdieniais daugelio naudojamais dalykais. Tad ir pasijuokti čia bus iš ko, kaip ir bus galima tam tikrais momentais nostalgiškai pareflektuoti. Tačiau čia, manau, labiau palies vyresnius žiūrovus, o ne vaikus. Pats siužetas nors ir siūlo gana rimtus akcentus, visgi jis pateiktas pakankamai žvaliai ir tuo pačiu lengvai, o veiksmas bei kvapą gniaužiantys veikėjų susidūrimai dažnai laiko įtampoje, todėl nemanau, kad nuobodžiausite. Bent jau aš filmą peržiūrėjau su milžinišku malonumu, todėl net nepastebėjau, kad taip greitai prabėgo laikas.
Techninė juostos pusė
Kaip jau prasitariau, šis filmas labai primena animacinį „Žmogaus-voro“ filmą, todėl ir piešimo stilius irgi yra pakankamai panašus. Ar tai blogai? Nemanau, nes pasaulis tiek ten, tiek čia nupieštas labai pagirtinai. Filmuke turime daug animacinių detalių, o ir pats personažų dizainas pakeri kartais keistais, bet tuo pačiu ryškiais sprendimams. Ir, aišku, montažas – fantastiškas. Kitu svarbiu šio filmo techniniu aspektu yra muzika, kuri leido ekrane sukurti ne tik puikią atmosferą, bet ir nukelti į tam tikrą laikotarpį, kai hiphopo muzika buvo šiek tiek kitokia nei dabar. Tad išgirsti fone skambančias tokių kultinių atlikėjų kaip Vanilla Ice, Big Pun, DMX, Ol‘ Dirty Bastard, Lauryn Hill, Dr. Dre dainas man buvo vienas didelis nostalgijos perpildytas malonumas.
Aktorių kolektyvinis darbas
Juostą peržiūrėjau lietuviškai dubliuotu variantu, bet jau svarstau apie originalo kalbą, nes norisi išgirsti Johną Ceną, Sethą Rogeną, Ice Cube‘ą, Giancarlą Espositą, Paulą Ruddą ir daugelį kitų. Kalbant apie lietuvišką dubliažą, jis man pasirodė vykęs, todėl visos peržiūros metu nesijaučiau susierzinęs ar kažkaip nepatogiai dėl personažams parinktų balsų.
Verdiktas
„Vėžliukai nindzės: mutantų siautėjimas“ – geriausia, kas iki šiol kine atsitiko su legendiniais 1984-ųjų komiksų puslapiuose pasirodžiusiais Leonardu, Rafaeliu, Mikelandželu ir Donatelu. Filmukas žavi ne tik savo žvalia pasakojimo maniera, netipiniais siužetiniais sprendimais, naujoviškai atrodančia animacija, šauniu garso takeliu, bet kartu sugeba pristatyti ir pakankamai aktualias šiuolaikiniams paaugliams būdingas problemas. Ir to tikrai pakanka, kad ši juosta kine suteiktų išties ryškius bei neužmirštamus įspūdžius tiek mažiems, tiek nostalgijos pasiilgusiems vyresnio amžiaus žiūrovams.
