Darius Voitukevičius, Delfi kino apžvalgininkas
2010 metais vienas iš pačių ryškiausių XXI amžiaus siaubo žanro virtuozų Jamesas Wanas padovanojo kraupų ir įtraukiantį filmą – „Tūnas tamsoje“, kuris netrukus pavirto į žiūrovų pamėgtą bei finansiškai sėkmingą kino seriją.
Ir dabar, praėjus penkeriems metams nuo ketvirtosios dalies „Tūnas tamsoje: paskutinis raktas“ pasirodymo, ši Jameso Wano kuruojama franšizė sugrįžta į kino ekranus finaliniam aktui, kurį nusprendė įgyvendinti ne kas kitas, o visų anksčiau pasirodžiusių filmų žvaigždė Patrickas Wilsonas. Ar šis jo režisūrinis debiutas nenuvils ištikimų serijos gerbėjų ir tuo pačiu filmas „Tūnąs tamsoje: raudonos durys“ išties užbaigs visą 2010 metais prasidėjusią istoriją? Atsakymą rasite žemiau.
Apie ką mes čia…
Praėjus devyneriems metams nuo Daltono panirimo į komą bei jo pažinties su paslaptingu demonu, jis pagaliau atrodo visiškai atsigavęs bei pradedantis naują gyvenimo etapą koledže. Bet pasirodo, kad demonai taip paprastai neišnyksta ir visai netrukus vaikinas bei jo šeima ir vėl bus priversti stoti akis į akį su negailestingu siaubu.
Kūrinio turinys
Štai ir priartėjome prie šios išties kraupios siaubo žanrui priklausančios franšizės finalo. Galvojau, kad jau ketvirtame itin nykiame filme buvo padėtas riebus taškas, bet, kaip pasirodo, klydau. Ir nors mėgstu šią seriją, visgi manau, kad reikėjo tiesiog sustoti ties antra dalimi, kuri ne tik žiūrisi ganėtinai gerai, bet, tuo pačiu, puikiai užbaigia Lambertų šeimos tragediją. Tačiau kai pradeda kalbėti pinigai, prodiuseriams pasimaišo protas ir jie mato tik viena – uždarbį, o kokia bus žiūrovų pamėgtos serijos ateitis jiems mažiausiai rūpi. Todėl labai skeptiškai žiūrėjau į šį penktą, bei, kaip skelbia patys kūrėjai, finalinį filmą, nes žinojau, kad gali pasikartoti ketvirtosios dalies situacija. Mano didelei nuostabai, filmas „Tūnąs tamsoje: raudonos durys“ - tikrai žiūroviškas ir netgi, sakyčiau, idealiai papildantis jau mano paminėtą dilogiją apie Lambertus, dėl ko jį su malonumu pasižiūrėjau. Svarbiausia šiame filme yra tai, jog pagaliau kūrėjai mums atskleidė visas svarbiausias paslaptis ir kai kurias priežastis, dėl ko visa ši istorija prasidėjo. Todėl atsakymus į rūpimus klausimus mes tikrai gauname, dėl ko dabar visi penki filmai įgauna visai kitokį siužetinį pavidalą. Nepamirškime, jog tai yra klasikinio pavidalo siaubo filmai, todėl pirmiausia mes turime pamatyti aiškų ir nepainų siužetą, kad galėtume jais pasimėgauti ir kartu gauti reikiamą siaubo dozę. O siaubo šiame filme tikrai yra daug. Ypatingai antra filmo pusė priverčia jaustis labai nejaukiai ir kartu šiurpiai, todėl įtampa su kiekviena nauja scena tik auga ir auga, kol galiausiai įvyksta kai kas, kas kardinaliai apverčia viską aukštyn kojomis. Taip, vėl kalbu abstrakčiai, bet čia normalu norint apsaugoti skaitytojus nuo galimų „spoilerių“. Trumpai kalbant – filmas kai kada man sukėlė puikų baimės jausmą, ko tikrai seniai nejaučiau žiūrėdamas tokio tipo projektus kine. Žinoma, turime čia dar ir šeimos dramą, kurios epicentre atsiduria Lambertai. Taip pat kiekvienas iš veikėjų turi ką pasakyti ir parodyti, o jų vidinės baimės ir nesusitarimai tiek su aplinkiniais, tiek ir su savimi tik dar labiau pagyvina peržiūrą. Ir labiausiai man iš visų patiko Daltono perteikimas, kuris ne vieną kartą užgožė visus kitus šalia jo esančius veikėjus. Visi pagrindiniai veikėjai, nors ir atsiskleidė jau ankstesnėse juostose, čia irgi turėjo ką veikti, dėl ko mes galiausiai gauname ryškius ir ne tokius tiesmukiškus jų psichologinius portretus.Tad čia yra ganėtinai neblogas ir šiurpus 2010 metais pradėtos istorijos finalas. Ir jam nereikia jokių pratęsimų ar šalutinių projektų, nes kitaip bus sugadinta tokia jokių klausimų nesukelianti pabaiga.
Techninė juostos pusė
Kiekvieną kartą žiūrėdamas siaubo filmus, prie kurių prisidėjo pats šio žanro genijus, negaliu atsistebėti, kaip gi kraupiai ir tuo pačiu natūraliai jie atrodo. Ir „Tūnąs tamsoje“ serijos filmai kaip tik tokie ir yra, dėl ko pasijusti nejaukiai juos žiūrint galima iš karto, net jeigu siužetas ar pati istorija atrodo klaikiai. Dedu riebų pliusą už tokį šiurpų meninį apipavidalinimą su grimu ir dekoracijomis priešaky. Gerai buvo pasidarbuota ir montažo metu, dėl ko filmas laiko įtampoje visą jo rodymo laiką. Taip pat nuobodžiauti neleido ir operatorius - įvairiausi staigūs bei netikėti kameros manevrai išties žavi. Na, o svarbiausiu cinkeliu šiame filme tapo itin nejaukus garso takelis, kurio dėka ekrane buvo sukurta išties baisi atmosfera.
Aktorių kolektyvinis darbas
Smagu, kad į finalinę serijos dalį sugrįžo visi trys pagrindiniai pirmtako aktoriai – Patrickas Wilsonas, Rose Byrne ir Ty‘us Simpkinsas, be kurių pasirodymo šis filmas tiesiog prarastų savo unikalią dvasią. Vaidino jie tikrai neblogai, todėl prisikabinti prie jų įkūnytų veikėjų man tikrai nesinori, nes nesunku buvo tiek jais, tiek ir jų baimėmis patikėti. Žinoma, filme turime dar ir kitą serijos senbuvę – Lin Shaye, kuri buvo kaip visuomet šauni. Apie kitus aktorius, manau, nereikia užsiminti, nes ne tokią ir didelę reikšmę jie turėjo šiame finaliniame serijos akorde, kuriame visas dėmesys ir atiteko mano paminėtiems aktoriams.
Verdiktas
„Tūnąs tamsoje: raudonos durys“ – ganėtinai logiškai ir tuo pačiu kraupiai užbaigta dar 2010 metais prasidėjusi demoniška istorija. Finalas sugeba laikyti įtampoje, šiurpinti, atsakyti į svarbiausius iki šiol nepaliestus klausimus, o taip pat dar ir džiuginti išties originaliai atrodančia bei akis kerinčia išore.
