Darius Voitukevičius, Delfi kino apžvalgininkas
Beveik prieš du dešimtmečius dienos šviesą išvydo ikoniškas, šiurpą keliantis, originaliai pateiktas ir netrukus kultiniu tapęs režisieriaus Jameso Wano ir scenaristo Leigho Whannellio bendromis jėgomis sukurtas „Pjūklas“.
Šio kuklaus biudžeto psichologinio siaubo trilerio finansinė sėkmė bei milžiniškas žiūrovų palaikymas privertė kino studijas „Lionsgate“ ir „Twisted Pictures“ nedelsiant imtis tęsinio, todėl nepraėjus nei metams nuo originalo pasirodymo, buvo pristatyta dar didesnę sėkmę garantavusi antroji serijos dalis. Tad kūrėjai neturėjo kitos išeities, kaip paleisti nemenką pelną nešantį konvejerį, kuris sėkmingai dirbo per kiekvieną Heloviną iki pat 2010 metų, kol nepasirodė septintoji, ir, kaip buvo galvota, paskutinė serijos dalis. Tačiau kas nori atsisakyti pinigų? Būtent – niekas. Todėl 2017 metais ir įvyko taip vadinamas „Pjūklo“ sugrįžimas, kuris nedavė reikiamų rezultatų, todėl serija keliems metams buvo užšaldyta ir jau 2021 metais buvo nuspręsta eiti visai kitokiu keliu, pristatant naują viziją turintį filmą „Spiralę“. Tačiau su nauju filmu nepavyko pritraukti žiūrovų į kino sales, o tai pastūmėjo kūrėjus dar sykį sugrįžti prie ištakų.
Ir štai turime naują, jau dešimtąjį „Pjūklo“ serijos filmą, kurio režisieriumi tapo šeštosios ir septintosios „Pjūklo“ dalių kūrėjas Kevinas Greutertas. O ar jam pavyko sugrąžinti „Pjūklo“ gerumą? Tai svarbiausias klausimas, kuris belaukiant filmo premjeros kamavo visus serijos gerbėjus. Ir būdamas dideliu „Pjūklo“ serijos filmų entuziastu, pabandysiu jums į jį atsakyti.
Apie ką mes čia…
Sužinojęs, kad turi paskutinės stadijos smegenų vėžį, Džonas Krameris pasiryžta rizikingai, bet nemažai vilčių teikiančiai eksperimentinei procedūrai Meksikoje. Tačiau netrukus jo viltys sudužta į šipulius, kai paaiškėja, kad viskas tebuvo apgaulė ir blogų žmonių pasipelnymo būdas iš tokių naivuolių, kaip jis. Tik Džonas nėra paprastas vėžiu sergantis žmogus, o tikras skausmą sugebantis suteikti genijus, kuris nusprendžia nubausti visus tuos, kurie maitino jį tuščiais pažadais apie stebuklingą mediciną.
Kūrinio turinys
Nežinau, kaip jums, bet man kiekvienas „Pjūklo“ serijos filmo pasirodymas kine yra lygus mažytei šventei. Ir man visiškai nėra sunku paaiškinti, kodėl ši serija mane taip žavi. Tiesiog žiūrėdamas jai priklausančius filmus, gaunu išties neblogą, įtampos kupiną ir, kas svarbiausia, dažnai iki galo intrigą išlaikančią pramogą. Ir ne, ne kankinimo būdai, sadizmo perpildyti epizodai ar kraujo klanai čia turi svarbiausią vaidmenį, o būtent sklandžiai bei netikėtų siužetinių sprendimų perpildytą istoriją. Bent jau taip buvo iki septintojo filmo pasirodymo, kuris ganėtinai primityviai, bet tuo pačiu teisingu būdu užbaigė Džono Kramerio pradėtą darbą. „Pjūklas 8“ ir „Spiralė“ man susižiūrėjo visai neblogai, bet tai jau nebuvo tas „Pjūklas“, kuris žavėjo savo kraupia atmosfera, savotišku pigumu ir gerai apgalvotais siužetiniais sprendimais, todėl išties nemažai vilčių teikiau dešimtai daliai. Ir, mano didžiulei nuostabai, šis naujas filmas nėra joks ankstesnių dalių tęsinys, o tiesiog dar vienas pasakojimas, kurio veiksmas buvo pateiktas tarp pirmojo ir antrojo „Pjūklų“. Tad didelės intrigos šiame filme ieškoti nereikia, nes mes visi puikiai žinome, kas nutiko Džonui, Amandai, daktarui Gordonui ir kitiems ikoniškiems serijos veikėjams.
Naujasis filmas yra tiesiog tam tikras siužetinis papildymas to, kas nebuvo papasakota anksčiau, todėl jame atskleidžiamos kelios iki šiol nežinomos tiesos apie patį Džoną ir jo darbo užkulisius, taip pat apie tai, kas nutiko su kai kuriais minimais, bet taip iki galo neatskleistais serijoje veikėjais. Be to, pati naujo filmo koncepcija ir tema man patiko, nes su tokiomis situacijomis, su kuriomis susiduria viltį praradę, bet gyventi norintys žmonės, yra išties daug. Tad stebėti, kaip baudžiami apgavikai ir šarlatanai tokiu būdu, kokiu juos baudė Džonas, buvo išties įdomus reginys. Kalbant apie smurto perpildytą reginį, tai šiame filme mes turime nemažai naujų kankinimo įrenginių, o ir patys veikėjų sprendimai bei situacijos, į kurias jie patekdavo, buvo priartintos prie originalios „Pjūklo“ trilogijos. Tad gerbėjams toks kūrėjų sprendimas turėtų tikrai patikti. Na, o žaidimo tempas irgi pristatytas nenuobodžiai, kas mane nuo pat pradžių įtraukė į peržiūrą ir, tuo pačiu, kai kuriose vietose dar suteikė neblogą įtampą. Daugžodžiauti čia tikrai nenoriu, nes kas esate žiūrėję bent vieną „Pjūklą“, puikiai žinote, ko galima laukti iš šios serijos filmų. Tačiau ar ši dalis buvo reikalinga? Ne, nes tai tiesiog dar vienas „nepapasakotas“, bet jokios didelės reikšmės visumai nesuteikiantis pasakojimas, kurio galėjo ir nebūti.
Techninė juostos pusė
Filmas iš vizualios pusės niekuo neišsiskiria nuo buvusių dalių, todėl net nežinau, ar verta minėti jo privalumus ir minusus, nes ekrane gauname pigiai atrodantį, bet kartu šiurpią atmosferą sukeliantį reginį, kuris nebūtų toks, jeigu ne gerai parinkta spalvų paletė. Taip pat filme yra pastebimas žvalus bei kažkiek chaotiškas kameros darbas, staigiais perėjimais iš vienos scenos prie kitos papuoštas vaizdo montažas ir, žinoma, fone skambanti ikoniška muzika, kuri sukelia nemenką šiurpą bei nostalgijos jausmą. O meninis apipavidalinimas ir produkcijos dizainas irgi nenusileidžia prieš tai pasirodžiusiems serijos filmams.
Aktorių kolektyvinis darbas
Vaidyba šios serijos filmuose buvo arba prasta, arba vidutiniška, arba gera, todėl visuomet yra loterija, ką gausime pasirodžius naujam „Pjūklui“. Na, ir gavome patį Tobiną Bellą, kuris yra neatsiejamas serijos talismanas. Tik yra vienas didelis bet... Kai jis pasirodė 2004 metų filme, jam buvo 62 metai, o dabar jam 81, o jis vaidina tą patį personažą ir beveik tuo pačiu laikotarpiu, kada vyko pirmojo filmo veiksmas. Ir šis niuansas yra pastebimas ekrane. Tad bent jau man čia buvo vienas iš didesnių šios juostos minusų, nes akies neapgausi. Tačiau vaidino jis taip pat gerai, kas ir kompensavo šį nesusipratimą. Kitų aktorių man net nesinori vardinti, bet paminėti Shawnee Smith turiu, nes, kaip bebūtų, jos įkūnytas Amandos personažas yra lygiai toks pat svarbus šiai serijai, kaip ir Tobino Bello suvaidintas Džonas. Kitų kozirių neatskleisiu, nes manau, kad staigmenos ir turi likti staigmenomis.
Verdiktas
„Pjūklas X“ – savo šiurkščiu pateikimu primenantis pirmuosius šios legendinės Jameso Wano pradėtos serijos filmus, o kartu dar ir tampantis savotiška priešistore viskam, kas vyko tarp pirmojo ir antrojo filmų. Na, o sugrįžimas prie ištakų, įdomūs spąstai, įtampos kupinas siužetas ir ikoniškų personažų pasirodymas ekrane išėjo šiam dešimtam „Pjūklo“ filmui į naudą.
