Dario Voitukevez
Kartais taip nutinka, jog jokio milžiniško komercinio potencialo neturintys ir tiesiog iš pirmo žvilgsnio niekam nereikalingas filmas sugeba nuoširdžiai nustebinti net ir pačius didžiausius skeptikus. O vienas iš puikiausių tokio nelaukto, bet netikėtai hitu tapusio, filmo pavyzdys yra 2018 metais režisieriaus Jono Turtleaubo sukurtas mokslinės fantastikos veiksmo trileris „Megalodonas: grėsmė iš gelmių. Jam pavyko visame pasaulyje užsidirbti solidžius 530 milijonų dolerių.
Tad neužilgo pradėta kalbėti apie šio filmo pratęsimą, tam įgyvendinti prireikė net penkerių metų bei naujo režisieriaus Beno Wheatley‘io. Ir štai, žymiai epiškesnė ir daugiau pinigų kainavusi, antroji „Megalodono“ dalis jau čia. Ar šis naujas Steve‘o Alterno romanų įkvėptas filmas „Megalodonas 2: bedugnė“ prilygsta absurdiškam, bet itin žiūrovų pamėgtam 2018 metų pirmtakui? Ir taip, ir ne. O išsamų atsakymą į šį klausimą rasite šiek tiek toliau.
Apie ką mes čia…
Sustabdęs mirtį sėjantį priešistorinį gyvį megalodoną Jonas pagaliau atrado tai, kas jam teikia džiaugsmą. Vieną dieną jis kartu su vandenyną tiriančiais mokslininkais leidžiasi į pavojingą ekspediciją, kuri visai netrukus gali baigtis visiška katastrofa. Atsitiktinai yra atveriamas plyšys, pro kurį į paviršių bando patekti nuožmiausi vandens žudikai kartu su didžiausiu kada nors matytu megalodonu priešaky. Jonui ir vėl teks stoti į kovą su nelygiu priešininku, kad apsaugotų tūkstančių žmonių gyvybes.
Kūrinio turinys
Noriu pasakyti, kad nieko naujo šioje antroje „Megalodono“ dalyje neįvyksta, ko mes nebūtume matę anksčiau, todėl mano patarimas visiems – pasirinkę šį filmą peržiūrai, tiesiog atsipalaiduokite ir pasiruoškite absurdiškam, dar ryškesniam ir jokios logikos neturinčiam veiksmo reginiui, kuris suteikia žvalią ir nenuobodžią pramogą. Būtent tai, ką mes matėme žiūrėdami 2018 metų originalą. Na, o jeigu jums tokio tipo filmai kaip šis ar, pavyzdžiui, „Greiti ir įsiutę“ yra neįdomus, geriau nerizikuokite ir praleiskite. Toks reginys yra ne jums. O dabar apie patį filmą. Pirmosios juostos absurdas, kvailas ir kartu keistai nuteikiantis humoras, brutaliai atrodantis, bet dėl švelnesnio cenzo ne taip atvirai demonstruojamas smurtas ir, žinoma, logikos neturinti žmogaus kova su nenugalimu priešininku šiek tiek sudomino. Kitaip kalbant, anksčiau filmas atrodė visiškai kitaip nei standartiniai pasakojimai apie ryklius ir jų puolamus žmones. Kodėl? Principas buvo identiškas, tik vis dėlto jiems tekdavo susidurti ne su megalodonais, kurie gali paskandinti laivus. Na, o dabar mes matome daugiau priešininkų ir, žinoma, žymiai šiurpesnį megalodoną, su kuriuo ir vėl bando kovoti tas pats žmogus. Tad nieko įspūdingo nėra. Tačiau čia pastebima visų tokio pobūdžio filmų tęsinių problema. Jų kūrėjams atrodo, kad pateikus tokią pačią, tik žymiai didesniu mastu pristatytą istoriją, viskas įgaus kitokį pavidalą. Deja, bet ne. Tiesiog žiūrovai matys tą patį, tik kitoje pakuotėje. Tačiau skustis šiuo filmu tikrai negaliu, nes jis ne vieną kartą mane prajuokino, o laikas greitai prabėgo. Tad patyriau puikią, neįpareigojančią ir tiesiog lengvą kino pramogą. Visgi veiksmo filme pakankamai daug, todėl niekas čia nestovi vietoje. Yra ir gaudynės, ir atviri susidūrimai su pabaisom, ir tam tikri žmogiški konfliktai, todėl filmas nepabosta. Tiesa, veikėjų filme, kaip ir pirmtake, tiek pat daug, bet tik vienas vienintelis Jonas traukia dėmesį, nes be jo mes matome paprastą kartoninių, klišėmis papuoštų personažų rinkinį. Tikiuosi, kad jeigu ir bus šio filmo tęsiniai, juose visas dėmesys bus skiriamas būtent Jonui, nes be jo filmas neturėtų tiek daug šarmo. Na, nes kas kitas galėtų priešistorinei žuviai suduoti kumščiu ir likti gyvas? Būtent – niekas, tik Jonas. Tad apibendrinus sakau, kad tęsinys tikrai įdomus žiūrovui, bet tuo pačiu nieko naujo nepasiūlantis siužeto prasme be kelių naujų jūros pabaisų. Tad jeigu jums patiko pirmasis filmas, galite drąsiai eiti žiūrėti antrojo, nes tai lygiai toks pat kvailas ir absurdiškas reginys.
Techninė juostos pusė
Techniškai antroji dalis nėra prastesnė už pirmtaką. Kūrėjai mus pamalonino išties neblogu CGI, o ir vandenynų gyvių dizainas man pasirodė visai šaunus ir kruopščiai pateiktas. Be to, vaizdo montažas, garso montažas ir, žinoma, kameros darbas šiame filme atliko vieną iš svarbiausių vaidmenų, įtraukė žiūrovą į šį reginį. Tiesiog buvo tiek daug įtampos, energijos ir adrenalino, kad noriu skirti nuoširdžius komplimentus tiems, kurie buvo atsakingi už šiuos techninius filmo aspektus. Taip pat labai energingas garso takelis, todėl filmas įgavo žaismingą, o kartu kažkiek grėsmingą pavidalą. Mane nudžiugino kai kurie fone skambantys muzikiniai kūriniai.
Aktorių kolektyvinis darbas
Šiais metais Jasonas Stathamas yra populiarus. Metų pradžioje jis pasirodė Guy‘aus Ritchie‘io kriminaliniame filme „Operacija Fortūna“, neseniai kinuose praūžė dešimtoji „Greitų ir įsiutusių“ dalis, o dabar jo įkūnytas personažas Jonas vėl kovoja su rykliais. Ir tai dar ne viskas, nes rugsėjį aktorių bus galima pamatyti ketvirtoje „Nesunaikinamų“ dalyje. Tikrai įtempti metai su tiek premjerų. Na, bet grįžkime prie „Megalodono“ tęsinio. Trumpai kalbant, Jasonas čia ir vėl gavo visą dėmesį, todėl apie kitus filme pasirodžiusius aktorius net ir nesinori kalbėti. Šiam britui labai tinka toks mačo amplua, o šiame kino projekte jis tą dar sykį įrodo. Na, o visos šios juostos metu jam talkino Jingas Wu, Cliffas Curtisas, Sienna Guillory, Page‘as Kennedy‘is, Skyler Samuels ir Shuya Sophia Cai. Kai kuriuos iš jų jau galėjote pamatyti 2018 metų pirmtake.
Verdiktas
„Megalodonas 2: bedugnė“ – absurdiškas, idiotiškų siužetinių sprendimų kupinas fantastinis veiksmo trileris, kuriame dominuoja ne vien priešistorinių gyvių siautėjimas, bet ir stiprus Jasono Stathamo šou. Ir nors ši juosta atrodo didingiau, epiškiau bei brangiau, ji nelabai nutolsta nuo 2018 metų originalo ir žiūrovai gauna lygiai tokį patį veiksmo perpildytą reginį. Tačiau jis puikiai tinka lengvai pramogai kine.
