Lietuviško nuotykių filmo vaikams „Lobis“ režisierė Agnė Marcinkevičiūtė: „svarbu įtraukti vaikus į nuotykius ir leisti jiems svajoti“

Lietuviško nuotykių filmo vaikams „Lobis“ režisierė Agnė Marcinkevičiūtė: „svarbu įtraukti vaikus į nuotykius ir leisti jiems svajoti“

Lietuviško nuotykių filmo vaikams „Lobis“ režisierė Agnė Marcinkevičiūtė: „svarbu įtraukti vaikus į nuotykius ir leisti jiems svajoti“

Vasario 4 dieną kino teatruose ypatinga premjera. Lietuviško kino kūrėjai ėmėsi ambicingo projekto, kurio Lietuvoje nebuvo bemaž 50 metų – į kino teatrus sukviesti jaunuosius kino žiūrovus, kur jų lauks kupina nuotykių istorija „Lobis“. Artėjant kino premjerai filmo režisierė Agnė Marcinkevičiūtė sutiko pasidalinti mintimis apie  naująjį savo projektą ir darbą filmavimo aikštelėje su jaunaisiais filmo aktoriais. 

Agne, filmo vaikams Lietuvos kino padangėje nebuvo bemaž 50 metų, kas paskatino imtis filmo vaikams žanro?

Taip, situacija labai nemaloni ir ji tikriausiai kaupėsi kaip priekaištas kino menininkams jau kurį laiką. Kalbu apie lietuviškų filmų vaikams nebuvimą. Taigi 2016-aisiais metais vieną gražią dieną filmo  prodiuseris Arūnas Stoškus man pasiūlė sukurti vaidybinį filmą vaikams. Žinoma, nedvejodama sutikau tą pačią minutę.

Kokia žinutę žiūrovams neša šis filmas?

Filme galima perskaityti daug žinučių. Kai tiek metų tylėta, tai pasakyti vaikams tikrai yra ką. Todėl „Lobis“ yra idėjų filmas: apie santykius, draugystę, apie vertybes, apie gamtą... Tačiau mums, šio filmo kūrėjams, buvo svarbiausia nemoralizuoti, bet įtraukti vaikus į gamtos apsuptį, papasakoti istoriją, vilioti nuotykiniu siužetu ir leisti jiems svajoti.

Kaip Jūsų komandoje atsirado šaunioji ketveriukė Patricia, Jonas, Ainis ir Bernadeta 7- 12  metų aktoriai? Kaip pasirinkote būtent juos? Kuo jie jus patraukė?

Vaikus radome stebuklingai greitai, negaliu pasakyti, kad vertėmės per galvą ar išieškojome visą Lietuvą. Apie tai, kad ieškome jaunųjų aktorių pasakėme savo draugams, kurie dirba su vaikais, taip mūsų komandoje atsirado Patricia, kuri kiauras vasaras mirksta kino ir kitokiose kūrybinėse stovyklose. Didelių rezultatų atnešė mano draugystė su stovyklos „Lietuvos Atgaja“ organizatoriais, kurie ištisus metus nuolat bendrauja su savo stovyklautojų bendruomene, tokiu būdų prisijungė ir Jonas su Ainiu. Turėjome užmojį surasti mažuosius aktorius ir iš kaimo vietovių. Pranešimą apie tai, kad ieškomi aktoriai išplatinome Anykščiuose. Mergaitė kurią atsirinkome Bernadeta yra mūsų gerų bičiulių duktė. Tai kinematografininkų Lino Mikutos ir Kristinos Sereikaitės, kurie emigravo iš Vilniaus į Anykščius, duktė.

Ar darbas filmavimo aikštelėje su vaikais sukelia iššūkių režisieriui?

Iškart supratau, kad viena to padaryti nepajėgsiu. Į pagalbą pasikviečiau režisierių Albertą Vidžiūną. Tai jis išmokdavo tekstą, paruošdavo vaikus, atvesdavo į aikštelę. Belikdavo išmokti mizanscenas ir įjungdavaukamerą. Toji sistema pasiteisino, dirbome labai produktyviai.

Filmavimas  ilgas procesas ar vaikams užtekdavo kantrybės išbūti ilgas valandas filmavimo aikštelėje? Kaip stengdavotės išlaikyti jų dėmesį ir susikaupimą?

Pamenu, kartą stovėjome, keturi asistentai apkabinę 4 vaikus, laukėme žodžio „veiksmas“, kad vaikai nešėltų, nenusiaubtų aikštelės ir kad būtų susikaupę vaidmeniui. Vaikams nėra žodžio „palauk“. Jie visada turi būti užsiėmę. Tačiau įpusėjus filmavimui viskas tapo daug paprasčiau. Jie greitai mokosi.

Jūsų nuomone kuo vaikai aktoriai skiriasi nuo suaugusiųjų savo kolegų aktorių?

Atsakydama į šį klausimą, galbūt labiau reikėtų kalbėti ansambliškumą, apie tai, ką reikėtų daryti, kad tų skirtumų nebūtų. Mes lipdėme trupę, nenorėdami nustelbti vaikų ar kažkuo išskirti profesionalius aktorius nuo jaunųjų.

Kokių patarimų, pamokų iš Jūsų gavo jaunieji aktoriukai?

Geriausiai atsakytų jie patys. Mano patarimai buvo labai pragmatiški. Tai, kas reikalinga vienai ar kitai scenai. Bet manau jie galėjo filmavimo aikštelėje labai daug išmokti. Ir visų pirma – kantrybės.

Gal prisimenate kokių linksmų nutikimu filmavimo aikštelėje, kurie dabar kelia jums šypseną dirbant su jaunaisiais aktoriais?

Pamenu, žiūriu vieną dublį iš scenos prie sudegintos valties. Vaikai sustoję laukia komandos „veiksmas“. Aš sakau: „Jonuk, tu šitoj scenoj turėjai kastuvą dešinėj rankoj“. Jonas ima dairytis, rekvizitininkai neranda kastuvo, o tada Bernadeta sako: „Ai, aš jį į ežerą įmečiau“. Tada aš sakau „stop“. Tokių linksmų vietelių begalė, dabar labai linksma prisiminti.