Filmo „Kita tylos pusė“ recenzija: kai senjoras pasakoja apie senjorų saulėlydį

Filmo „Kita tylos pusė“ recenzija: kai senjoras pasakoja apie senjorų saulėlydį

Filmo „Kita tylos pusė“ recenzija: kai senjoras pasakoja apie senjorų saulėlydį

Darius Voitukevičius, DELFI kino apžvalgininkas,

Kino grandas ir daugiausiai literatūrinių kūrinių per savo ilgametę karjerą Lietuvoje ekranizavęs Algimantas Puipa po ketverių metų pertraukos nuo savo paskutinio darbo „Edeno sodas“ sugrįžta į didįjį kiną su dar vienu kūriniu, kuriuo pamatu tapo švedų rašytojo Torgny Lindren romanas „Kamanių medus“.

Apie ką mes čia…

Atvažiavusi pravesti paskaitą, rašytoja Izabelė susipažįsta su paslaptingu senoliu Einaru, kuris jai pasiūlo praleisti kelias dienas savo namuose. Tačiau netikėtos aplinkybės priverčia ją pasilikti pas jį pusmečiui ir tapti savotiška jo globėja. Gyvendama kartu ir palengvindama senolio dienas, Izabelė sužino apie jo brolį Kasparą, kuris gyvena kitoje upės pusėje ir su kuriuo Einaras nesikalba daugiau nei tris dešimtmečius. Norėdama sutaikyti brolius, Izabelė nusprendžia tapti jiems savotišku tiltu tarp praeities ir dabarties.

Kūrinio turinys

Praėjus dviems savaitėms nuo geriausio šių metų lietuviško vaidybinio filmo „Nematoma“ pasirodymo, turime dar vieną nacionalinę premjerą. Ir, jeigu filmą „Nematoma“ galėčiau pavadinti Europiniu projektu, tai šį naują Algimanto Puipos filmą be jokių abejonių pavadinčiau tipiniu lietuvišku darbu. Ir tai nėra blogai, nes režisierius nebando išrasti nieko naujo. Jis tik dar kartą tvarkingai pristato mums senosios kino mokyklos stiliaus pasakojimą, kuris buvo aktualus prieš kelis gerus dešimtmečius. Šiuolaikiniam ir išpuikusiam žiūrovui aišku tokio pobūdžio filmai gali pasirodyti kaip įmantrus kankinimo būdas, nes iš ekrano sklindanti monotonija ir slogi atmosfera gali palaužti bet ką.

Filmo istorija, bent jau pirmoje jo pusėje, yra pernelyg ištęsta ir labai jau nuobodžiai vystoma, tačiau atsižvelgus į kontekstą, kuriame ji yra pateikiama, galima suprasti, jog buvo norėta parodyti mums tokį patį veiksmą, kokiu ir gyvena vos paeinantys senoliai. Iš dalies tai labai liūdnas vaizdas, nes suvoki, jog toks gyvenimas lauks daugelio iš mūsų, kurie gyvens iki tokio amžiaus kaip šiame filme parodyti veikėjai Einaras ir Kasparas. Ir nesvarbu, ar tu esi turtingas, ar tu esi vargšas, ar tu gyvenai padoriai, ar nuodėmingai – tu taip ar taip susensi ir tavo gyvenimas atrodys kaip monotoniška kelionė link mirties. Bet yra vienas bet. Trumpai parodyti senų žmonių gyvenimo būdą ir jų norus yra viena, bet kai viso filmo metu mums yra brukamos scenos, kuriose pagrindiniai veikėjai šlapinasi, išlieja ant grindų savo išmatas, maudosi ir dar patiria masturbacijos malonumus, yra tiesiog neskanu. Kartais atvirumas neveikia taip, kaip to norisi, tad šiuo atveju tokios atviros scenos, nors ir pateiktos per padorią vizualinę dalį, buvo nereikalingos, nes jau filmo pradžioje mes pamatėme, jog Kasparui ir Einarui reikia globos. Ir visi puikiai žino iš rodomo konteksto, kokios globos jiems reikia.

Kas filme yra gerai, tai pati siužetinės linijos eiga. Jeigu pirmoje pusėje buvo nuobodu, nes veiksmas stovėjo vietoje, tai antroje dalyje pati istorija įgauna kitokių spalvų, nes mums pagaliau yra atskleidžiamos tam tikros detalės, susijusios su pagrindinių veikėjų praeitimi ir jų požiūriu vienas į kitą. Dėka to yra sukuriama labai nebloga intriga, kurios metu galima užduoti kelis klausimus – ar broliai susitiks? Ką jie pasakys vienas kitam, jeigu susitiks? Ir ar jiems lemta bus susitaikyti dėl to, kas įvyko prieš kelis dešimtmečius? Ir į visa tai mes gauname savotišką atsakymą, kuris bent jau mane labai patenkino. Filmo pabaiga labai metaforiška, todėl atsižvelgus į tai, kaip baigėsi ši istorija, galima susimąstyti ties keliomis mintimis, kurios buvo gvildenamos visą filmo rodymo laiką. Pagrindiniai juostos personažai Einaras ir Kasparas – tipiniai seni bambekliai, kurie nors ir skiriasi vienas nuo kito kaip diena ir naktis dėl savo požiūrio į tam tikrus dalykus bei užsiėmimus, tačiau jie visgi yra broliai ir yra be galo artimi nors ir kaip jie to norėtų išvengti. Todėl stebint jų veiksmus ir tai, ko jie siekia, galima įžvelgti tikrą senatvę, kurią jie ir demonstruoja su visais jos privalumais ir trūkumais. Tarp jų per vidurį atsistoja rašytoja Izabelė, kuri tampa jiems abiems savotiška globėja ir ryšininku. Ir šis personažas man pasirodė įdomiausias, nes jis atsiskleidžia visai neblogai, o ir jos požiūris į senatvę irgi yra pakankamai įdomus, todėl kai kurios scenos leidžia susitapatinti su šiuo personažu, nes kaip ne kaip, jis atstovauja visiškai kitokią kartą nei Kasparas su Einaru. Daugiau sakyti apie šio filmo vidų nieko negaliu, nes tada jau reikėtų išpasakoti visus siužetinius aspektus ir papasakoti apie tam tikras skyles, kurių čia būta, bet jos ir atskleistų tai, ko nereikia. Visumoje – dar vienas neišraiškingas ir labai monotoniškas Algimanto Puipos filmas apie senatvę, kuris irgi turi tam tikrų pliusų. Vienas iš jų – paskatinimas paimti į rankas pirminį šaltinį, kuriuo yra Torgny Lindreno parašytas romanas „Kamanių medus“. Tikėkimės, jos tai ne paskutinis režisieriaus darbas ir ateityje mes sulauksime žymiai įdomesnio kūrinio.

 Techninė juostos pusė

Techninė filmo dalis labai minimalistinė, bet minimalizmas irgi turi savo pliusų. Čia mes turime kelias labai kruopščiai parinktas lokacijos su svarbiomis siužetinei linijai dekoracijomis, kostiumais, šukuosenomis ir grimu. Turime ir netgi specialiuosius efektus, kuriais mus filmo pradžioje pamalonino filmo kūrėjai. Muzika labai atmosferiška, todėl kiekvienas skambesys puikiai perteikė tą, kas buvo rodoma ekrane. Taipogi ir operatoriaus darbas neliko nepastebėtas. Tvarkingai nufilmuotos scenos, kurioms neturiu jokių priekaištų. Vienintelė bėda – vaizdo montažas. Istorija atrodo kažkaip sukarpyta, jog kai kurie epizodai pasirodė neišbaigti, nes atrodė, kad jie tiesiog buvo nutraukti ten, kur reikėjo juos pratęsti. Aktorių kolektyvinis darbas Žiūrėdamas šią juostą buvau maloniai nustebintas, jog ekrane pamačiau ne teatrinę vaidybą, kur taip ir liejosi iš ekrano žiūrint paskutinius Algimanto Puipos filmus, o natūralią ir išraiškingą vaidybą, kuria mus pamalonino veteranai Juozas Budraitis su Povilu Stankumi bei Viktorija Kuodytė. Čia jokių priekaištų neturiu, nes jie atliko savo roles kaip įmanoma gerai ir kas svarbiausia, įtikinamai, dėl ko buvo nesunku patikėti jų suvaidintais personažais.

 Verdiktas

„Kita tylos puse“ – monotoniškas, slegiantis ir labai pilkas filmas, kurio pamatu tapo senatvės vystymas ekrane. Todėl į tai atsižvelgus, žiūrovai gauna visus su senatve susisijusius ir pakankamai atvirai atrodančius aspektus, nemalonią ir pakankamai šaltą atmosferą bei įtikinamą senų kino grandų Juozo Budraičio ir Povilo Stankaus vaidybą, kuri ir vainikuoja viską.